Sofia

Sofia Emmanuelle Torres

20 ♦ tarnaitė ♦ z.d.

• GIMINYSTĖS RYŠIAI, ANTROJI PUSĖ:: Šeimą palaidojo, giminaičius net ir gyvus laiko mirusiais. Antrosios pusės neturi.

• POMĖGIAI:: Kai ištisai dirbi, laiko pomėgiams nelabai yra. Tačiau tokiai prabangai atsiradus, eina ten kur skamba muzika, kur renkasi žmones, visi linksminasi ir šoka. Jei tik pavyksta, pasiskolina, o kartais ir nugvelbia vieną kitą knygą.

• IŠSKIRTINIAI BRUOŽAI, YPATYBĖS:: Smulkaus sudėjimo, aksominės odos, gintarinių akių savininkė. Ant kūno, įvairiose vietose yra randų kurie šiai primena apie praeitį. Iš akcento lengva atpažinti, kad yra kitatautė, tačiau stengiasi kalbėti kuo taisyklingiau.

• CHARAKTERIS:: Sofija iš tiesų yra labai audringa asmenybė. Ji jaučia, ji viską sugeria į save, viskam atiduoda visą savo širdį, ji džiaugiasi ir liūdi kartu su kitais, savo emocijomis dalinasi su bet kuo. Tačiau pasaulio įvykiai šį akmenėlį nuglūdino ir charizmatiškų kampų beveik nebeliko. Dabar sutikta Sofia rami, tyli ir paklūstanti. Nenorinti niekam kristi į akis ir besistengianti pasivaidenti it lapo šešėlis. Nešneka kas šauna į galvą, kalba tik prakalbinta. Krūpteli jei kas šalia padaro staigesnį judesį. Vis gi dar kartas nuo karto jos asmenybė išnyra, kartas nuo karto ji vėl atkreipia į save dėmesį ir žėri it brangakmenis visų akyse, juokiasi, šoka, garsiai šneka ir jaučia.  

• ISTORIJA:: Ši mergina gimė Ispanijoje. Tėvas Ispanas, motina Prancūzė, tačiau jos nepažinojo, mat tai buvo paauglių meilė ir mergaitė buvo palikta tėvui. Augo aprūpinta meile ir rūpesčiu. Tėvui buvo viso labo šešiolika metų, tad ją apsiėmė auginti seneliai. Tiesa, jos tėvas vyriausias sūnus, jų trys, dar dvi seserys. Jauniausiam Torres buvo vos keturi, tad Sofia augo kone tarp bendraamžių. Šeima nebuvo itin pasiturinti, tačiau pinigų visados užteko. O ir jos tėvai....Gerai, verta paminėti, kad biologinis tėvas buvo vadinamas tėvu, o senelis, papi. Taigi, papi, močiutė ir tėvas sakydavo, kad pinigų visados bus ir reikia džiaugtis dabartimi. Šeimai priklausė nedidelis bistro, tad jau mažametė Sofia privalėjo suktis šeimos versle. Buvo komunikabili ir ryški asmenybė, šešiametė nesigėdijo klientų ir aštriu liežuviu reikalaudavo arbatpinigių už gražias akis. Ją visi mylėjo, o ji mylėjo visus. Nors tėvas ir parsivesdavo tai vieną tai kitą moterį, per daugiausiai nereikalavo motinos, užteko močiutės ir tetų kurias vadindavo prima. Taip laikas ir bėgo, nors ir šalyje keitėsi valdžia, šeimoje viskas išliko taip pat, Torres šeimos galvos niekados neleido negandoms pasiekti vaikus. Mokėsi, pažino Ispanų tautą, tiesa, papi kartas nuo karto papasakodavo ir apie prancūzų tradicijas kerbdamas jos motiną. Metai iš metų ši spalvinga asmenybė sukosi Torres Bistro, mokėsi ir vargo nematė, kol ir jų miestą palietė karas. Jis ir prieš tai nutraukdavo kokio nors produkto tiekimą, tačiau tada situacija paaštrėjo. Prasidėjo pilietinis karas. Verslas žlugo, kaimynai pykosi. Bombardavimai, sprogdinimai. Vieną vakarą būdama pas draugę kiek atokiau nuo miestelio, išgirdo didžiulį sprogimą. Tekina pasileido link namų nepaisydama saugumo sumetimų. Grįžusi rado tik šeimos kūnų dalis. Vos po poros minučių dešiniųjų kariai šią nusitempė į namų griuvėsius kur šią išniekino. Sofijai visko buvo per daug ir šio gležnas kūnas ir jautri širdis neatlaikė, bei mergina prarado sąmonę. Kelias dienas praleido pas tos pačios draugės šeimą. Kairieji padėjo kairiesiems, dešinieji, dešiniesiems. Torres šeima turėjo draugų visame mieste, tad draugės tėvas padėjo suorganizuoti šios pabėgimą kur saugiau. Į rytus trauktis nebuvo galima. Visur pavojinga. Tamsesnės odos mergina rizikavo patekti į nacių rankas. Tad įsodinta į laivą ji keliavo į Ameriką. Viena iš šimto nelegalių. Didelė rizika mirti, tačiau ji nebeturėjo ką prarasti. Atvykusi į svajonių šalį, atidavė paskutinius papuošalus ir gavo dokumentus. Turėjo tapti Sophia Smith, tačiau maldavo ir sugebėjo išlaikyti savo vardą. Sofija suvokė, kad taip tik rizikuoja, bet tai buvo vienas iš paskutiniųjų priminimų kas ji ir iš kur. Mėnesiams bėgant ji dirbo pavienius darbus. Su kiekviena diena ji buvo vis labai užgujama, tai ir sumenkino jos ugningą ir spalvingą charakterį. Galiausiai Sofija kaip ir kita dauguma ispanių, įsidarbino kaip tarnaite. Keliauja iš namų į namus, vienuose užsilieka ilgiau, kituose trumpiau, tačiau nesiskundžia, nes tai vienintelis būdas išgyventi, juolab, kad turtingųjų namų nepasiekia kulkos.